Budizmo simbolių prasmė

Svarbu suvokti, kad Tibeto budizmo vaizduojamasis simbolizmas turi labai gilią prasmę, kuri yra kur kas svarbesnė nei meninė budistinių statulų ir tankhų (ritininių piešinių) išraiška. Ši simbolika pagrįsta budistiniais mokymais, įgalinančiais atpažinti proto prigimties esmę - pasiekti gilų erdvės ir džiaugsmo neatskiriamumo ir nesibaigiančios laimės patyrimą. Norint giliau suprasti tai, kas yra vaizduojama, pirmiausiai būtina suprasti budizmą iš principo, ir ypač - Tibeto budizmą. Tik tuomet simbolių funkcija ir proto galimybių vystymas jų pagalba taps aiškus. 

Praktikoje budistinės statulos ir tankhos naudojamos kaip meditacinio dėmesio sutelkimo objektai. Jos išreiškia tobulus Budos kūno, kalbos ir proto aspektus ir pristato praktikuojančiajam jo paties tobulas savybes. Išorinis pavidalas išreiškia kūną, mantros ir mantrų skiemenys statulų viduje ar kitoje tankhų pusėje išreiškia kalbą, o perduodamas palaiminimas - protą. Pagarbus elgesys su tokiais daiktais yra pagarbos reiškimas jų simbolizuojamam nušvitimui, o ne medžiaginiam pavidalui.

Trumpa trijų pagrindinių budizmo mokymų apžvalga

Istorinis Buda perdavė mokymus trimis etapais. Pirmasis perdavimas pagrįstas Keturiomis Tauriosiomis tiesomis, jis paaiškina ciklinę egzistenciją bei išsilaisvinimą nuo kentėjimo ir visų jo priežasčių. Šie mokymai yra Theravados arba Pietų budizmo tradicijos pagrindas. Antruoju perdavimu Buda pademonstravo, kad visų reiškinių esmė - tuštuma, kad jie neturi jokios nepriklausomos ar nesibaigiančios būties. Šiame Didžiosios Važiuoklės (arba Kelio), skt. Mahajanos arba Šiaurės budizmo tradicijoje pagrindinis motyvacinis siekis yra tapti naudingu visom būtybėms, dėl asmeninės išminties ir užuojautos. Šiuo atveju, Zen yra geriausiai žinoma tradicija.

Trečiajame etape Buda mokė, kad budos esmė yra įgimta visoms būtybėms, kad jos jau apdovanotos visomis tobulomis nušvitimo savybėmis. Tai yra Deimantinės Važiuoklės (Kelio), skt. Vadžrajanos mokymų pagrindas, kurio visiškai išbaigtas perdavimas išsaugotas tik Tibeto budizmo tradicijoje. Tačiau Deimantinis Kelias praktikuotas ne vien Tibete, jis buvo žinomas visame Himalajų regione, didelėje Indijos dalyje, Rusijoje, Afganistane, Pakistane, Mongolijoje bei Kinijoje (tam tikru laikotarpiu ir Mianmare, Laose, Kambodžoje ir Indonezijoje).